Lietuvai tapus ES nare, padidėjo kaimo gyventojų užimtumas ne žemės ūkio sektoriuose, išaugo pajamos ir galimybė patenkinti fiziologinius ir dvasinius poreikius. Tačiau silpniausios visuomenės grupės net ir ekonominio augimo metais nesugeba pasinaudoti šio augimo rezultatais. Dalis skurstančiųjų dėl nesugebėjimo patenkinti savo poreikius patiria įtampą ir panaudoja ją kaip varomąją jėgą dirbti ir padidinti materialinę gerovę, o kiti nesiima aktyvių veiksmų įtampai sumažinti ir susitaiko su ja, tenkindamiesi pašalpomis. Valstybė susiduria su veiksmingų skurdo mažinimo priemonių taikymo problema, netikslingu socialinių išmokų panaudojimu, o visuomenė - su nenorinčiųjų arba dėl objektyvių priežasčių negalinčiųjų užsidirbti pragyvenimui išlaikymo našta.
Straipsnyje analizuojama skurdo samprata, šio reiškinio apraiškos Lietuvos kaime, lyginamos kaimo ir miesto žmonių pajamos ir vartojimo išlaidos, susijusios su skurdo daugiamatiškumu. Nagrinėjamos skurdo priežastys bei visuomenės grupės, turinčios didžiausią tikimybę atsidurti šios socialinės negerovės akiratyje. Dėmesys kreipiamas į kliūtis, trukdančias sumažinti skurdą kaime, nagrinėjamos priemonės, taikomos šiam reiškiniui įveikti, bei priemonių rezultatai. Analizuojamas kaimo bendruomenių vaidmuo ir galimybės sprendžiant socialines ir ekonomines problemas. Pateikiami pasiūlymai, kaip padidinti kaimo gyventojų gerovę ir kokias priemones tam panaudoti.
Raktažodžiai: išlaidos, namų ūkis, nepriteklius, pajamos, skurdas, skurdo lygis, skurdo riba, socialinė atskirtis, socialinės rizikos šeima, užimtumas, vartojimo struktūra
Daiva Kšivickienė. Skurdo apraiškos Lietuvos kaime // ŽEMĖS ŪKIO MOKSLAI. 2006. Nr. 1 (priedas). P. 81-91. ISSN 1392-0200. (EBSCO, CAB Abstracts).
