Pieno kainą skaičiuoja kiekvienas savaip

2005-03-03
Pieno kainą skaičiuoja kiekvienas savaip

Su pertraukomis jau penkti metai kuriamos pieno supirkimo kainos apskaičiavimo metodikos. Prie neužbaigto darbo grįžta visai neseniai. Pieno taryba tam tikslui sudarė darbo grupę, kurios nariais ir užduoties vykdytojais paskirti pieno gamintojų, perdirbėjų, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto atstovai. Pieno supirkimo kainos patobulinta skaičiavimo metodika Pieno tarybos nariams pristatyta Žemės ūkio ministerijoje vykusiame posėdyje. Ankstesniuose Pieno tarybos susitikimuose pieno gamintojai ir perdirbėjai bandė sutarti dėl pagrindinės pieno supirkimo kainos skaičiavimo metodikos bei dėl priedų prie kainos taikymo dydžio ir tvarkos. Deja, nei tąkart, nei dabar nepavyko susitarti net dėl esminių dalykų.

Kaina maža, todėl kad kaštai dideli?

Pasak Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Ūkių ir įmonių ekonomikos skyriaus vedėjos Irenos Kriščiukaitienės, darbo grupė pirmiausia išnagrinėjo kai kurių užsienio šalių pieno supirkimo kainos formavimo patirtį. Pasirodo, jog naujosiose ES šalyse narėse (Latvijoje, Estijoje, Čekijoje) įteisintų metodikų pieno supirkimo kainai skaičiuoti nėra. Tuo tarpu ES šalyse senbuvėse parengtos pieno supirkimo kainos apskaičiavimo rekomendacijos. Lietuvoje rengiama pieno supirkimo kainos skaičiavimo metodika taip pat nebūtų privaloma, o daugiau naudojama pieno sektoriaus statistinei analizei, pieno gamintojų ir perdirbėjų derybose ji pasitarnautų kaip orientacinė.

Darbo grupės nariai sutarė, kad tikslinga mokėti ne už bazinį, bet už natūralų pieną. Tam tikslui būtina nustatyti pieno supirkimo kainą lemiančių riebalų ir baltymų 1 proc. vertę. Riebalų ir baltymų vertė sudarytų pieno supirkimo kainos pagrindą. Atrodytų paprasta, tačiau tarp pieno gamintojų ir perdirbėjų būtent dėl 1 proc. riebalų ir baltymų vertės nuomonės išsiskyrė. Pieno perdirbėjų nuomone, ją išskaičiuoti būtų galima imant planuojamą mokėti pagrindinę pieno supirkimo kainą, kurią kiekviena perdirbimo įmonė nustato pagal situaciją rinkoje. O pieno gamintojai laikosi pozicijos, kad 1 proc. riebalų ir baltymų kaina turi būti išskaičiuojama iš intervencinių sviesto ir nugriebto pieno miltelių kainos (pagal Danijoje taikomą metodiką) ir tai būtų minimali orientacinė kaina visoje Lietuvoje.

Kodėl pasirinkti būtent šie skaičiavimo variantai? Mat dar kartą mėginta išanalizuoti, kas didžiausios įtakos turi žaliavinio pieno kainos dydžiui. LAEI mokslo darbuotojai pirmiausia atliko kitų šalių pieno supirkimo kainų analizę. Perskaičiavus į 3,7 proc. pieno riebumą, pieno supirkimo kaina 2004 m. gruodžio mėn. duomenimis, Lietuvoje tarp kitų nagrinėtų šalių, ir toliau išlieka mažiausia (1 lentelė).

1 lentelė. Pieno supirkimo kainų palyginimas atskirose šalyse 2004 m. gruodžio mėn., Lt/t

Šalys

Kaina

Suomija

1070

Airija

1063

Danija

854

N. Zelandija

527

Estija

827

Lenkija

813

Rusija

701

Latvija

632

Lietuva

606


Pastaruoju metu ypač stengiamasi pabrėžti, jog pieno supirkimo kaina įgavo didėjimo pagreitį. Vidutinė pieno supirkimo kaina 2004 m. buvo 488 Lt/t, t.y. 79 Lt/t (19 proc.) didesnė nei 2003 m., o natūralaus ? 587 Lt/t. Tačiau pieno gamintojų dabartinės pieno supirkimo kainos netenkina, o pažadai, jog jau artimiausiu metu jos didės, neguodžia. Posėdyje dalyvavę pieno perdirbėjų atstovai aiškino, jog didesnių už pieną kainų mokėti negali dėl palyginti nemažų gamybos ir kitų kaštų. Ypač nemažą pieno supirkimo kainos dalį sudaro žaliavos surinkimo, itin iš smulkių gamintojų, kaštai. Nemenkos išlaidos, pasak perdirbėjų, patiriamos ir išvežiojant gatavą produkciją į tankų Lietuvoje nedidelių parduotuvėlių tinklą. Be to, Lietuvos įmonės, palyginti su ES šalių, dirba ne visu galimu projektiniu pajėgumu. Tai irgi - ekonomiškai nenaudinga. Beje, didesnė dalis šalies pieno perdirbėjų tikslių pieno perdirbimo kaštų ir toliau neatskleidžia tvirtindami, jog to nepadarytų, jeigu net ES pareikalautų.

Pasak I.Kriščiukaitienės, pagal kelių įmonių pateiktus duomenis ir pagal sviesto bei nugriebto pieno miltelių (LPM) rinkos kainas, atliktų skaičiavimų duomenimis, pieno supirkimo kainos gautos tik 2 proc. didesnės už faktiškai 2004 m. sausio-lapkričio mėnesiais mokėtas vidutines pieno supirkimo kainas. Jei sviesto ir LPM perdirbimo išlaidos apskaičiuotos tiksliai ir atspindi vidutines visų perdirbimo įmonių išlaidas, tuomet galima teigti, jog pieno perdirbėjai už superkamą pieną mokėjo pagal gaminamų produktų rinkos kainas.

Pieno supirkimo kainos, apskaičiuotos pagal intervencines sviesto ir nugriebto pieno miltelių kainas, gautos 25 proc. didesnės už faktiškai 2004 m. mokėtas vidutines supirkimo kainas. Intervencinės sviesto ir nugriebto pieno miltelių kainos iki 2007 m. kasmet bus mažinamos, todėl nusprendus 1 proc. riebalų ir baltymų kainas išskaičiuoti iš intervencinių sviesto bei nugriebto pieno miltelių kainų, užprogramuojamas pieno supirkimo kainos mažėjimas: pagal 2004-2005 m. intervencines kainas apskaičiuota 1 proc. riebalų kaina būtų 76 Lt, 2005-2006 m. - 67 Lt, 2006-2007 m. - 59 Lt, nuo 2007 m. - 54 Lt, o baltymų atitinkamai - 114 Lt, 105 Lt, o nuo 2006 m. - 96 Lt. Kadangi dėl anksčiau naudojamų metodikoje pagrindinių bazinių rodiklių pieno gamintojai su perdirbėjais nesutarė, darbo grupei teko atlikti išsamesnę analizę. Tada ir paaiškėjo paradoksali situacija: skaičiuojant pieno supirkimo kainą pagal patobulintą metodiką už geresnės sudėties (daugiau riebalų ir baltymų pieną gaunama mažesnė kaina negu ją skaičiuojant pagal dabartinę metodiką. Vadinasi, norint pieno gamintojus ir toliau skatinti už geresnius pieno sudėties rodiklius, būtina metodiką tobulinti, įvedant koregavimo koeficientus (tai buvo padaryta ir ankstesnėje metodikoje). Taigi, nutarta dar kartą peržiūrėti svarbiausius metodikos elementus, todėl artimiausiu metu jos praktikoje dar netaikyti. Šią poziciją sustiprina ir tai, kad 2005 m. tarp perdirbėjų ir pieno gamintojų pasirašytos sutartys, kuriose numatytos pieno pardavimo sąlygos. Pieno supirkimo kainos skaičiavimo dar kartą patobulintą metodikos variantą Pieno taryboje nuspręsta pristatyti rugsėjo 1 d.

Skubama nuskaityti, bet ne pridėti

Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas Albertas Amšiejus apgailestavo, jog su perdirbėjais dėl esminių dalykų vis nepavyksta susitarti. Vis dėlto perniek laikas nešvaistomas. Labiau gilinantis į pieno ūkio sektoriaus problemas nejučia atsiveria tikrosios situacijos vaizdas. Pasirodo, jog ne tik pieno ūkiams aktualios stambėjimo ir modernizacijos problemos. Dar tik pusiaukelėje yra ir daugelis šalies perdirbimo įmonių.

„Pieno perdirbėjai nesutinka ir nesutiks, jog būtų nustatyta 1 proc. riebumo ir baltymingumo kaina, kad taip būtų išvengta smulkių ir stambių pieno gamintojų kainos už pieną lygiavos“, - savo nuomonę dėstė ŽŪK „Lietuviškas pienas“ direktorius Vytautas Lekešys. Perdirbėjai susitikime dar kartą pabrėžė, jog pieno iš smulkių gamintojų surinkimo kaštai bemaž 7 kartus didesni nei stambių. Skiriasi kaštai, vadinasi, ir kaina kita. Perdirbėjai sakė, jog smulkūs statytojai supranta, jog apmokėjimo lygiavos už pieną būti negali, tačiau šį faktą kaip problemą užaštrina politikuojantys Seimo nariai. Dabartiniu metu pieno gamintojus labiau neramina „partnerių“ pernelyg uolus nuoskaitų už pieno kokybę taikymas. Pasak V. Lekešio, perdirbėjai tam turi net specialias programas susikūrę. Beje, žemės ūkio ministro nutarimas dėl nuoskaitų yra, o dėl priedų už kokybišką pieną nutarimą priimti delsiama, motyvuojant tuo, jog pieno kokybė šalyje - labai gera. Taigi dabartinės Pieno supirkimo taisyklės, pasak V. Lekešio, yra diskriminacinės. Darbo grupės nariai pateikė priedų dydžių prie pagrindinės kainos taikymo tvarką. Priedai galėtų būti skiriami už pieno kokybę (ūkiams, turintiems aušinimo ir melžimo įrangą), už sertifikuotą ūkį, už pieno kiekį, kas antrą dieną paimamą iš aušintuvo, aišku, diferencijuotai pagal pieno kiekį. Numatyti ir sezoniniai priedai. Tikėkimės, kad priedų už pieną pagal minėtus kriterijus nereikės ilgai laukti, nes Pieno tarybos darbo plane, jau artimiausiame posėdyje, bus aptariama, o gal ir priimta, priemokų tvarka.