home   structure    disabled Versija neįgaliesiems  
         
     
  LT  EN                  El. paštas: laei@laei.lt  
 
 
 
Mokslo publikacijos
2004-03-02

JAV žemės ūkio politika

Viena didžiausių ir lyderiaujančių šalių žemės ūkio pasaulinėje rinkoje yra Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV). Jos žemės ūkio politikos gairės turi didelės įtakos ES politinėms nuostatoms. Todėl svarbu apžvelgti plačiau JAV vykdomą ir plėtojamą žemės ūkio politiką. Ko gero, pradėti reikėtų nuo pagrindinio JAV žemės ūkio politiką reglamentuojančio dokumento analizės ir baigti įvardinant pagrindinius konkurentiško žemės ūkio politikos principus.

2002 m. gegužės 13 d. buvo pasirašytas Ūkio saugumo ir kaimo investicijų aktas 2002. Šis aktas pakeitė 1996 m. ūkio aktą, kuriame buvo pateikti pagrindiniai teisiniai žemės ūkio politikos įstatymai. Naujasis aktas apima atskirų žemės ūkio produktų, prekybos, maisto, kreditavimo, kaimo vystymo, tyrimų, miškininkystės ir energijos rėmimo programas. Šiuo metu tai svarbiausias JAV žemės ūkio politiką reglamentuojantis dokumentas. Minimo dokumento poveikis didžia dalimi priklauso nuo daugybės dalykų, iš jų svarbiausi yra žemės ūkių rizikos vengimas ir pasaulinių žemės ūkio produktų rinkos tendencijos (kainos).

Dokumente minimos paramos žemės ūkiui formos yra šios:

1. Paskolos marketingui rėmimo programa (MLAP) grūdams, kalnų medvilnei, aliejinių augalų sėkloms, žemės riešutams, vilnai, moherai, medui, džiovintiems žirniams, lęšiams ir mažiems avinžirniams.

2. Tiesioginės išmokos javams (pasėliams) (DPC) (žr. 1 lentelę). Išmokos 2002-2007 m. yra numatomos didesnės nei 2001 m. Žemdirbiai ir žemės savininkai gauna metinę tiesioginę išmoką, kuri apskaičiuojama remiamus pasėlius dauginant iš bazinės tiesioginės išmokos javams ir 85 proc. bazinio įmonės javų žemės ploto. Išmoka už javus negali būti didesnė kaip 40 000 USD vienam asmeniui. Išmoka už žemės riešutus skaičiuojama atskirai, tačiau ir ji negali būti didesnė kaip 40000 USD.

3. Priešpriešinio ciklo išmokėjimai (CCP) kviečiams, pašariniams grūdams, kalnų medvilnei, aliejinių augalų sėkloms ir žemės riešutams. Yra nustatytos planinės kiekvieno produkto kainos 2002-2003 m. ir kiek didesnės 2004-2007 m. (žr. 1 lentelę). Šie mokėjimai atliekami, jei planuojama kaina yra aukštesnė nei pajamos už toną produkcijos plius tiesioginės išmokos už javus. Metinis CCP išmokos dydis yra apskaičiuojamas dauginant remiamų pasėlių kiekį iš CCP bazinės tonos kainos ir 85 proc. bazinio įmonės javų žemės ploto. Per metus vienam asmeniui negali būti išmokėta daugiau kaip 65 000 USD. Išmoka už žemės riešutus skaičiuojama atskirai ir ji negali būti didesnė kaip 60 000 USD.

4. Lanksčios numatomos nuostatos leidžia žemdirbiams gauti DPC ir CCP net jei vietoj vienų javų augina kitos rūšies javus, išskyrus kai kuriuos apribojimus sodinant vaisius, daržoves ir laukinius ryžius. Žemdirbiai, gaunantys šias išmokas, turi ir toliau laikytis aplinkos apsaugos reikalavimų ir privalo žemę naudoti žemdirbystės ar aplinkos apsaugos reikmėms. Vienas išmokos adresatas gali gauti vieną pilną pagrindinę išmoką ir po pusę kiekvienos iš dviejų papildomų išmokų. Taigi maksimali išmoka, kurią gali gauti vienas asmuo per metus yra 360 000 USD, išskyrus mokėjimus už žemės riešutus, vilną, moherą (ožkų vilną) ir medų. Žemės ūkio produkcijos gamintojai, kurių vidutinės metinės pajamos per pastaruosius tris metus buvo didesnės kaip 2,5 mln. USD, jiems išmokos nepriklauso, nebent jų 75 proc. pajamų yra gaunamos iš žemdirbystės.

1 lentelė. Išmokos 2001 m. pagal 1996 Farm Act ir 2002-2007 m. pagal 2002FarmAct.

USD/t Paskolos dydis Tiesioginės išmokos Planinė kaina

2001 2002-2003 2004-2007 2001 2002-2007 2002-2003 2004-2007
Kviečiai 94.8 102.9 101.0 17.4 19.1 141.8 144.0
Kukurūzai 74.4 77.9 76.8 10.6 11.0 102.4 103.5
Sorgos grūdai 67.3 77.9 76.8 12.8 13.8 100.0 101.2
Miežiai 75.8 86.3 85.0 9.5 11.0 101.5 102.9
Avižos 83.4 93.0 91.6 1.5 1.7 96.5 99.2
Kalnų medvilnė 1144.6 1146.4 1146.4 132.1 147.0 1596.1 1596.1
Ryžiai 143.3 143.3 143.3 46.3 51.8 231.5 231.5
Sojos pupelės 193.3 183.7 183.7 n.d. 16.2 213.1 213.1
Kitos aliejinių augalų sėklos 205.0 211.6 205.0 n.d. 17.6 216.1 222.7
Žemės riešutai 673/146 391.4 391.4 n.d. 39.7 545.8 545.8
Pienas 218.3 218.3 218.3 n.d. n.d. 373.5 373.5


Šaltinis: OECD, Agricultural Policies in OECD Countries: Monitoring and Evaluation 2003.

5. 2003-2007 m. 20 mln. USD skiriama remti kietųjų baltųjų kviečių augintojus. Žemės riešutų paramą sudaro marketingo paskolos programa, DPC, CCP ir kvotos praradimo kompensaciniai mokėjimai.

6. Cukraus rėmimo politiką sudaro du elementai – tarifinių kvotų importo sistema (TRQ ) ir kainos paramos paskolos programa.

7. Pieno rėmimo politiką sudaro rinkos kainos rėmimo programa, Pieno eksporto skatinimo programa (DEIP), marketingo užsakymo sistema ir trūkumo (deficito) išmoka. Įsigaliojo nauja Nacionalinė pajamų iš pieno produktų praradimo kompensavimo programa (NDMLPP), kuri kas mėnesį pieno gamintojams išmoka 45 proc. kainos skirtumo tarp planinės fiksuotos pieno tonos kainos (373,5 USD) ir mėnesinės pirmos klasės pieno kainų Bostone.

8. Žemės ūkio kreditavimo sistema pastaruoju metu yra supaprastinta, kad daugiau žemdirbių galėtų pasinaudoti teikiamomis paskolomis. Šiuo metu metinė bendra paskolų apimtis yra 750 mln. USD (15 proc. šios sumos yra skirta naujiems žemdirbiams) su 4 proc. palūkanomis.

9. Aplinkos išsaugojimo ir apsaugos programų finansavimas 2002-2007 m. išaugo iki 21 mlrd USD. Pastebima tai, kad daugiau dėmesio yra skiriama naudojamos (dirbamos) žemės kokybei išsaugoti, skatinant žemdirbius užsiimti aplinkai nekenksmingomis žemdirbystės formomis. Tam, kad būtų suteikiama CSP parama, žemdirbiai turi pateikti žemės išsaugojimo planą ir pasirašyti kontraktą, kad šis planas bus vykdomas. Metinė šios paramos išmoka yra 45 000 USD.

Programos, skirtos naudojamos žemės kokybei išlaikyti (EQIP), biudžetą 2002-2007 m. sudaro 5,8 mlrd USD. 310 mln. USD yra skirta giluminio ir paviršiaus vandenims išsaugoti, įskaitant ir efektyvesnių vandens melioravimo sistemų kaštus. 60 proc. (50 proc. buvo numatyta 1996 Farm Act) šios sumos skiriama gyvulių augintojams. Bendroji EQIP išmoka per 2002-2007 m. laikotarpį vienam asmeniui ar subjektui negali būti didesnė kaip 450 000 USD.

10. Plečiant jautrių žemės plotų apsaugos nuo ūkininkavimo juose programas, yra didinama parama, skirta produktyvios žemės apsaugai, t.y. nuo jos nedirbimo. Tam 2002-2007 m. skiriami 597 mln. USD pagal Dirbamos žemės apsaugos programą (FPP ). Žolynų apsaugos programa (GRP), kuri apima 810 000 ha ir kuriai 2003-2007 m. skiriama 254 mln. USD , skirta išmokoms žemių savininkams tam, kad šie atstatytų ir išsaugotų žolynus.

11.Tyrimų žemės ūkio srityje paramai nuo šiol ir iki 2007 m. išlaidos yra neribojamos – jų skiriama tiek, kiek reikia tyrimams atlikti. Metinis Būsimo žemės ūkio ir maisto sistemos skatinimo biudžetas sudarys 120 mln. USD (1998-2004 m.), o 2007 m. ir vėliau 200 mln.USD. Lėšos bus skiriamos žemės ūkio tyrimams, mokymui, žemės ūkio plėtimui, biosaugumui, biotechnologijoms, aplinkai ir organinei žemdirbystei.

12.Vietinė produkcijos gamybos paramą sudaro Maisto ženklinimo (FSP) ir Produktų paskirstymo programos (CDP), kurios vykdomos iki 2007 finansinių metų galo. Metinė Būtiniausių produktų paramos programos produktų pirkimų vertė padidėjo iki 40 proc. ir sieks 140 mln. USD kiekvienais metais pradedant nuo 2002 m. Apie 10 mln. USD kasmet bus skirta vaisių ir daržovių demonstravimo ir reklamos programoms, siekiant paskatinti jų vartojimą. Be to, mažiausiai 200 mln. USD kasmet bus panaudojama pirkti vaisius, daržoves ir javus, skirtus produktų paskirstymo programai.

13.Bioenergijos programos (BP) paskirtis yra bioenergetinių produktų gamybos plėtimas. Šiai programai skiriama 150 mln. USD per metus nuo 2003 m. iki 2006 m.

14.Organinių produktų paramos pagrindu skiriama 15 mln. USD tyrimams, o 5 mln. USD iš Nacionalinės Organinių produktų sertifikavimo kaštų dalies rėmimo programos (NOCCSP). Sertifikavimo paramos dydis vienam gamintojui sudaro 500 USD.

15.Produkcijos kilmės žymėjimas iš pradžių bus vystomas savanoriškai - jautienai, avienai, kiaulienai, žuviai, greitai gendančioms žemės ūkio produktams ir žemės riešutams. Gyvuliai, kurie yra atvesti, užauginti ir paskersti JAV, yra laikomi JAV kilmės. Nuo 2004 m. rugsėjo šis kilmės ženklinimas bus privalomas.

16.Pagal Kaimo plėtros programą, fermeriai ir rančų valdytojai gali gauti paskolas ir garantijas iki 40 000 USD, skirtų aukštesnės pridėtinės vertės žemės ūkio produktų atsargoms pirkti. Tuo pačiu yra remiamas žemdirbių mokymas apie naujas technologijas ir aukštesnės pridėtinės vertės žemės ūkio produktų marketingo vystymą.

17.Naujų rinkų programa (EMP), Eksporto kredito garantijos programa (ECGP) ir Eksporto didinimo programa (EEP), Užsienio rinkos vystymo programa (FMDP) skirtos prekybai skatinti ir jų finansavimas nesikeičia, išskyrus FMDP, kurios finansavimas padidėja iki 34.5 mln. USD.

Atskirai vertėtų panagrinėti skatinamosios kainos, numatytos 2002 Farm Act, įtaką ekonominiams signalams, kurie įtakoja gamybos sprendimus (analizė atlikta taikant OECD metodologijas).

Skatinamoji kaina daro dvejopą įtaką:

1.Santykinės kainos efektas – tai pokyčiai numanomos ir realios kainos, kurią ūkininkas moka už sąnaudas arba gauna už pagamintą produkciją, pokyčiai.

2.Rizikos efektas – tai ūkininko gaunamų pajamų nepastovumas, priklausantis nuo politikos priemonių.

MLAP priemonė tiesiogiai skatina gaminti, skirdama išmokas už toną produkcijos, ir tikimasi, kad kainos efektas bus lygus apskaičiuotai išmokai. DPCs ir CCP mokami už istorinius duomenis, o ne esamą produkciją, todėl šios priemonės gali turėti įtakos žemės paskirstymui tarp atskirų kultūrų per numanomą žemės naudojimo kainą. Šios dvi priemonės mažiau veikia santykinę kainą nei MLAP. Dvi pagrindinės javų paramos programos, tokios kaip MLAP ir CCPs, teikia išmokas, kurios remiasi atsitiktine rinkos kaina, todėl joms būtina skaičiuoti rizikos efektą (kuo mažesnė rizika, tuo labiau ūkininkai yra skatinami gaminti produkciją). Taigi kainos rizikos premija gali būti traktuojama kaip atitinkamas kainos pokytis. MLAP ir CCPs skirtingai veikia riziką. MLAP paramos priemonė dengia rinkos kainas, jei jos yra mažesnės už paskolos normą, o CCPs yra tik papildoma priemonė šalia MLAP. Tuo būdu, rizika susijusi su MLAP yra didesnė nei pastaroji susijusi su CCPs. Tačiau, jei javų plotas yra žymiai mažesnis baziniu laikotarpiu, CCPs paramos priemonė mažina riziką, susijusią su žemės ploto naudojimu, todėl gali apsaugoti nuo produkcijos mažėjimo. Minimos priemonės, žinant JAV žemės ūkio produkcijos gamybos apimtis, daro įtaką pasaulinei javų ir pieno rinkai (remiantis AGLINK modeliu, naudojami OECD žemės ūkio politikos tyrimams). Pirmiausia reikia pasakyti, kad perėjimas nuo 1996 Farm Act prie 2002 Farm Act ypatingai palankus grūdinių kultūrų augintojams, nes padidėja marketingo paskolos ir tiesioginės išmokos (DPC ir CCPs ? 2002-2008 m. laikotarpiu išaugs net 62 proc.). Aukštesnės paskolos normos ir CCPs išmokos žymiai mažinama JAV grūdų gamintojų riziką. Rizikai sumažėjus, didėja skatinamoji kaina, daranti įtaką produkcijos gamybos apimtims. 2002 Farm Act mažesnės paskolos normos numatytos tik sojos pupelėms, kurių sumažėjimo pilnai nepadengia padidėjusios tiesioginės išmokos sojos pupelėms. Tuo būdu didesnė parama (paskolos ir tiesioginės išmokos forma,) pašariniams grūdams, palyginti su paramos lygiu aliejiniams augalams, lemia javų plotų paskirstymą tarp kultūrų. Skatinamasis pajamingumas iš vieno sojų pupelių hektaro sumažėja apie 5 proc., o iš vieno hektaro pašarinių grudų padidėja apie 11 proc. Padidėjusios tiesioginės išmokos ?veda? prie bendro javų ploto didėjimo (t.y. ribinio ploto panaudojimo javams auginti) arba apsaugo nuo plotų mažinimo kaip atsakas į sumažėjusias kainas. Didėjant plotams, priskirtiems pūdymams ir remiamiems pagal „CRP for set-aside“ programą atlieka priešingą vaidmenį. 2002 Farm Act išvadoje, 2002-2008 m. laikotarpiu javų plotai turėtų sumažėti vidutiniškai apie 0,5 proc. Bendras rezultatas yra toks, kad 2002 Farm Act išdavoje galima tikėtis didesnio pašarinių grudų eksporto (išaugs iki 3 proc.), kai kviečių ir sojų pupelių sumažės atitinkamai 2 ir 6 proc. Tuo būdu, projektuojant pasaulines kainas, gamybos apimtis, reikia pasakyti, jog 2002 Farm Act išdavoje turėtų mažėti kviečiais bei aliejiniais augalais užsodinti plotai, o didėti pašarinių grūdų plotai. Tuo būdu kviečių ir aliejinių augalų produkcija mažės. Savo ruoštu mažės kviečių ir aliejinių augalų eksportas – didės pasaulinės šių produktų kainos. Tuo tarpu pašarinių grudų gamyboje pastebimos priešingos tendencijos. Bendras plotas, skiriamas kviečiams, aliejinėms kultūroms ir pašariniams grūdams, sumažės apie 5 proc. 2002-2008 m. laikotarpiu.

Fiksuotos išmokos mažiausia įtakos turi užsodintų plotų kitimui (žr. paveikslą). Didžiausią įtaką užsodinamų plotų kitimui daro marketingo paskolos kitimas. Ne mažiau svarbios yra rizikos premijos ir pūdymų rėmimo priemonės.

Visi aukščiau pateikti svarstymai ir 2002 Act Farm dokumento įtakos pasaulinei kainai prognozės remiasi prielaidomis, iš jų svarbiausios yra: ūkininkų rizikos vengimo laipsnis bei rinkos aplinka. Padidėjus rizikos vengimo laipsniui, mažėja aliejinėmis kultūromis apsodinti plotai, tačiau didėja kviečių, pašarinių grūdų plotai. Šie pokyčiai lemia pasaulines kainas. Didesnis rizikos vengimas lemia kviečių bei pašarinių grūdų kainų mažėjimą ir aliejinių kultūrų kainų kilimą.

2002 Farm Act įtaka pieno sektoriui yra nežymi, kadangi paramos padidėjimas palyginti su 1996 Farm Act yra nežymus. Įvesta išmoka už pieno toną (šalyje jau buvusios kainos rėmimo programos). Pagal naują aktą tikimasi tik 0,5 proc. produkcijos augimo bei fiksuojamas 1 proc. kainos mažėjimas. Produkcijos ir kainos menki pokyčiai prognozuojami, laikantis prielaidos, kad pieno eksportas ir toliau bus remiamas per DEIP programą, o importas bus ribojamas per jau esamas muitus ir muitų tarifų kvotas. Be to, 2005 m. numatoma baigti išmokas pienui ir jau nuo 2006 m., manoma, efektyvi gamintojo kaina nebeviršys rinkos kainos.

2002 Farm Act turi įtakos bendram JAV paramos lygiui žemės ūkiui, išskaičiuojamam kaip PSE rodiklis. Remiantis OECD atliktais tyrimais, teigiama, kad naujasis aktas didina paramą žemės ūkiui beveik 1,5 proc. punktu (nuo 23,4 proc. pagal 1996 Farm Act iki 24,9 proc. pagal 2002 Farm Act).

Apibendrinant galima sakyti, kad 2002 Farm Act keičia (didindamas) javų (kviečių, pašarinių grūdų, kalnų medvilnės, ryžių ir aliejinių augalų) paramos lygį, iš esmės nekeisdamas paramos lygio cukrui ir pienui. Marketingo paskolos programa (išmokos už toną pagamintos produkcijos), skatina gamybą bei sąnaudų naudojimą, tuo būdu neigiamai veikia prekybą bei aplinkos apsaugą. Minimas dokumentas savyje neturi aiškiai įvardytų tikslų, tačiau turi numanomą paskirtį – įstatymai turi remti ūkininkus, apsaugant JAV pagrindinių produktų gamintojus nuo mažėjančių pasaulinių kainų. Naujasis aktas didina paramą, ir daugiau produktų įtraukiama į remiamų produktų sąrašus, pabrėžiamas ryšys tarp mokėjimo ir produkcijos kiekio, mažina kainos riziką, kas lemia produkcijos didėjimą ir pasaulinės kainos mažėjimą. Šios pasekmės priklauso nuo kainų pokyčių. Jei kils kainos, tada mažės CCPs išmokos, t.y. mažesnis tiesioginis poveikis kainai ir gamybai. Mažesnės kainos lems didesnę JAV gamintojų paramą, tuo būdu juos izoliuodama nuo rinkos bei didindamos kitų šalių pasiūlos augimo poreikį. Su produkcijos kiekiais susieta parama didins sąnaudų poreikį bei spaudimą aplinkosaugai. 2002 Farm Act mažina gamintojų riziką bei atsisako 1996 Act Farm numatyto tikslo – labiau į rinką orientuoto žemės ūkio. Įteisindamas ?žemų pajamų iš rinkos/aukšto paramos lygio ciklo principą, aktas užduoda didesnius kaštus ne tik vietiniams mokesčių mokėtojams, bet ir kitų šalių gamintojams, ypač tiems, kurie gamina konkurentišką produkciją, daugelis iš kurių yra besivystančių šalių produkcija.

Prekybos žemės ūkio produkcijos plėtimo principai:

1. Pasaulio rinkos kritinės masės pripažinimas. Daugiau nei 96 proc. žemės ūkio produkcijos vartotojų gyvena ne JAV. Kol kas JAV nesiseka pasiekti vidurinės klasės vartotojo, todėl stringa prekyba.

2. Prekybos plėtimas sudarant naujus prekybos susitarimus. Efektyvesnis įsiveržimas į tarptautines rinkas reikalauja taikyti agresyvią prekybos politiką, kai kalbama apie mažesnius tarifus ir subsidijų eliminavimą. Stipraus lyderiavimo neišugdymas JAV žemės ūkio gamintojus gali paversti autsaideriais pasaulio rinkoje.

3. Žemės ūkio įmonių ir prekybos politikos turi būti suderintos. Šalies vidaus paramos ūkiams ir tarptautinės prekybos politikos turi būti nuoseklios ir nuolat stiprinamos.

4. Esamų prekybos susitarimų stiprinimas. Jei yra sudarytas prekybos susitarimas, vyriausybė turi užtikrinti, kad šalies vidaus partneriai įgyvendins savo įsipareigojimus.

5. Marketingo stiprinimas, naudojant eksporto kredito garantijas ir rinkos vystymą.

Žemės ūkių politikos principai:

1. Didžiulis dėmesys išmoktoms pamokoms – mokytis iš praėjusių dešimtmečių pamokų.

2. Naujos veiklos aplinkos pripažinimas – šiandien ji yra nuolat kintanti ir orientuota į vartotoją.

3. Įsipareigojimo atvirai rinkai plėtimas: JAV yra į rinką orientuotą žemės ūkio politiką.

4. Įsipareigojimas ateityje plėsti ūkius ir maisto sistemą.

5. Prekybos ir žemės ūkio įmonių politikos suderinamumo užtikrinimas.

6. JAV pasaulinio masto lyderiavimo užtikrinimas.

7. Į rinką orientuoto ekonominio ūkių saugumo užtikrinimas.

8. Infrastruktūros plėtimas (fizinės ir institucinės infrastruktūros) dėka JAV sėkmingai veržiasi į užsienio rinkas).

Infrastruktūros politikos principai:

1. Dėmesys infrastruktūros plėtimui.

2. Naujos veiklos aplinkos pripažinimas.

3. Įgyvendinti augalų ir gyvulių prevencijos nuo kenkėjų ir ligų sistemas.

4. Išsaugoti vartotojų lojalumą, tiekiant sveiką maistą visiems amerikiečiams.

5. Skatinti būsimų infrastruktūros poreikių įgyvendinimą.

6. Priimant sprendimus, remtis mokslu.

7. Koncentruotis į unikalią viešojo sektoriaus įtaką žemės ūkiui: nedaryti to, ką gali privatus sektorius, o imtis fundamentalių tyrimų, kurių privatus sektorius negali atlikti.

8. Konkurencijos svarbos moksle pripažinimas.

9. Bendradarbiavimo svarbos pripažinimas.

Aplinkos apsaugos principai:

1. Išlaikyti praeities aplinkos apsaugos efektyvumą.

2. Integruoti naujus veiklos aplinkos pokyčius.

3. Aplinkos apsaugos portfelio projektavimas ir pritaikymas (programos, skirtos aplinkos apaugai skatinti).

4. Į rinką orientuotos politikos taikymas.

5. Prekybos ir aplinkos apsaugos politikų suderinamumo užtikrinimas.

6. Žemės ūkių ir aplinkos apsaugos politikų koordinavimas (žemės ūkio plėtimas ne aplinkos sąskaita).

7. Bendradarbiavimo svarbos pripažinimas: visų institucijų bendradarbiavimo užtikrinimas, siekiant efektyvaus aplinkos apsaugos politikos įgyvendinimo.

Kaimo bendruomenės politikos principai:

1. Amerikos kaimo įvairovės pripažinimas.

2. Pripažinimas, kad kaimo vystymo politika nėra žemės ūkio politikos sinonimas: žemės ūkio paramos programos labai ribotai prisideda prie kaimo amerikiečio gėrovės kūrimo.

3. Ne žemės ūkio ekonomikos svarba kaimo politikoje.

4. Patrauklios aplinkos privačioms investicijoms kūrimas.

5. Mokymosi ir techninių sugebėjimų poreikio svarbos pripažinimas.

6. Natūralių (atsinaujinančių) išteklių kapitalizavimas.

7. Gyvybės ir švaros išsaugojimas laukinei žemei sąveikaujant su urbanizacija.

8. Infrastruktūros, paslaugų bendruomenei ir technologijų plėtimas.

9. Visų bendradalininkų įsitraukimo koordinavimas. Nors kaimo bendruomenės klausimai geriausiai yra sprendžiami būtent Valstijos ir vietiniame lygyje, tačiau Federalinė valdžia gali atlikti labai svarbų koordinavimo vaidmenį.

Paramos maitinimo ir maisto politikos principai:

1. Nacionalinio saugaus maitinimosi tinklo palaikymas.

2. Saugaus maitinimosi tinklo stabilaus finansavimo garantavimas.

3. Programos taisyklių paprastinimas.

4. Naujų technologijų diegimo palaikymas.

5. Įsipareigojimo produktyvumo matavimui pagal išeigą užtikrinimas.

6. Sveikų ir maistingų dietų laikymosi skatinimas.

Programos integruotumo principai:

1. Bendradarbiavimo skatinimas, problemoms spręsti.

2. Funkcijų ir paslaugų koordinuotumo užtikrinimas.

3. Partnerystės galimybių paieška.

4. Integruoto reagavimo vystymas.

JAV žemės ūkiai klasifikuojami pagal jų pardavimų apimtis ir jų veiklos tipą (ar tai pagrindinis jų užsiėmimas ar tik antrinis). Yra išskiriamos trys žemės ūkių grupės (1999 m.):

1. 250 000 USD ir daugiau – komerciniai ūkiai (žemės ūkis yra pagrindinė veikla): jų yra 175 000 (8 proc. visų ūkių; 68 proc. visos išeigos; 1/3 visų žemės ūkiui naudojamų žemės plotų).

2. 100 000-249 999 USD – tarpiniai (žemės ūkis yra pagrindinė veikla, tačiau jos tikslai yra būdingi ir komerciniams ūkiams ir kaimo rezidencijoms): jų yra 650 000 (30 proc. visų ūkių; 24 proc. visos išeigos; 1/3 visų žemės ūkiui naudojamų žemės plotų).

3. mažiau nei 100 000 USD? kaimo rezidencijos (žemės ūkis yra tik antrinė veikla šalia pagrindinio darbo): jų yra 1 400 000 (62 proc. visų ūkių; 8 proc. viso išeigos; 1/3 visų žemės ūkiui naudojamų žemės plotų).

Ši klasifikacija atskleidžia ūkio pajamų šaltinių, gaminamų produktų, vyriausybės programų naudojimo skirtumus tarp skirtingo tipo ūkių.

Labai svarbu pažymėti, kad beveik pusė visų žemės plotų yra nuomojami, t.y. žemės savininkai nėra žemės naudotojai. Šis faktas turi įtakos formuojant žemės ūkio politiką.

Tiesioginių vyriausybės išmokų adresatai pateikti paveiksle. Komerciniams ūkimas buvo skirta 6,6 milijardai USD tiesioginių išmokų (47 proc.), tarpiniams ūkiams – 6,1 milijardai USD, kaimo rezidencijoms – 1,9 milijardai USD.

Šaltinis: Food and Agricultural Policy. Taking Stock for the New Century, USDA

Vyriausybės vaidmuo (parama) skiriasi priklausomai nuo ūkininkavimo sąlygų, ūkio organizacijos ir geografinės ūkio padėties. Kitaip sakant, vienos grupės nauda negali būti kuriama kitos grupės naudos sąskaita. Komerciniai ūkiai daugiausia naudos gauna iš prekybinių derybų, kurių pasėkoje plečiasi rinka. Tarpiniai ūkiai daugiausiai naudos gali tikėtis išnaudodami naujai išvystytų rinkų galimybes, o investicijos į kaimo rezidencijas (jų infrastruktūrą) gali būti lemiami veiksniai tarpiniams ūkiams ir kitiems kaimo gyventojams.

 




derlius_2019.jpg
Baneris-8.jpg
Virselis_2018_page-0002_eknyga.jpg
B_34658va3p.jpg
9B08E3R.jpg
c9l3L9fBmR.jpg
                 
LAEI  |  V. Kudirkos g. 18–2, 03105 Vilnius  |  Tel. (8 5) 2614525  |  Faks. (8 5) 2614524  |  El. paštas laei@laei.lt  |  Įm. kodas 111952970  |  PVM mokėtojo kodas LT119529716
Valstybės biudžetinė įstaiga. Duomenys kaupiami ir saugomi juridinių asmenų registre, kodas 111952970
  Pagaminta Xserv.lt