Visuomenei žengiant į poindustrinį etapą, kaime vyksta iš esmės nauji procesai, atsiranda visai kiti veiklos sėkmės veiksniai. Norint, kad poindustrinės ekonomikos naujieji bruožai imtų tarnauti kaimo gerovei, jie turi būti aiškiai apibūdinti ir suvokti. Straipsnio tikslas - aptarti jau išryškėjusius poindustrinės visuomenės bruožus ir jų įtaką šiuo metu tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje vyraujančiai kaimo politikos paradigmai, kuri sąvokas „žemės ūkis“ ir „kaimas“ vis dar laiko beveik sinonimais. Išanalizavus žemės ūkio vaidmens kaitą pasaulinėje kaimo politikoje per pastarąjį pusšimtį metų konstatuojama, kad buvo išbandyti praktiškai visi įmanomi jo vaidmenys: nuo visiško sumenkinimo, nustūmimo į antrarūšių kategoriją iki pripažinimo svarbia ūkio šaka. Optimistiškai vertinant ekonominių ir technologinių naujovių poveikį, kuris kitaip, nei industrinėje epochoje, yra palankesnis kaimo nei miesto gyventojams, kartu pabrėžiama, kad norint pagerinti kaimo situaciją spartesniais tempais, svarbu kuo greičiau keisti šakinę kaimo politikos paradigmą į teritorinę. Naudojantis verslo įmonių strategijų hierarchine piramide pateikiami pasiūlymai, kaip turėtų keistis žemės ūkio vaidmuo naujojoje kaimo viešojo valdymo paradigmoje, orientuotoje į kaimo kaip „vietos“ koncepciją. Paskutiniame skyriuje išskiriami trys XX a. antrosios pusės kaimo politikos evoliucijos etapai ir, įvertinus, kiek jų elementai jau įdiegti Lietuvoje, daroma išvada, kad nueitas kelias leidžia pereiti prie naujosios kaimo politikos paradigmos.
Raktažodžiai: kaimo politikos evoliucijos etapai, kaimo politikos paradigma, poindustrinė ekonomika, strategijų hierarchija, žemės ūkio vaidmuo
Dalia Vidickienė. Žemės ūkio vaidmuo dvidešimt pirmojo amžiaus kaimo politikoje // ŽEMĖS ŪKIO MOKSLAI ISSN 1392-0200. 2007. T. 14. Priedas. P. 56-63 (EBSCO, CAB Abstracts).
