Straipsnyje nagrinėjamos Lietuvos kiaulininkystės problemos. Nors užsienio prekybos balansas neigiamas, ūkių plėtros tempai nedideli, kiti konkurencingumo veiksniai rodo, kad šis sektorius perspektyvus. Pereinamuoju laikotarpiu kiaulininkystės ūkių privatizavimas bei struktūriniai jų pokyčiai suformavo šalia stambių sovietiniais laikais statytų specializuotų kompleksų daug smulkių pusiau natūrinio ir natūrinio tipo ūkių. Šiuose ūkiuose pats mažiausias gamybos produktyvumas, kuris nulemia visos šalies kiaulių auginimo sektoriaus atsilikimą, palyginti su kitomis ES šalimis.
Rinkos ekonomikos sąlygomis konkurencija skatina veiklos efektyvumą. Užsienio prekybos rodikliai rodo, jog kiaulininkystės sektorius nėra konkurencingas. Todėl, norint įrodyti, kad ši situacija yra laikina, straipsnyje nagrinėjami pagrindiniai efektyvumo veiksniai kiaulininkystės sektoriuje: kokybė, produktyvumas, gamybos mastas ir pelningumas. Kiaulienos skerdienos kokybė atitinka ES reikalavimus. Išaugintų kiaulių skaičiaus ir esamos kiaulių bandos santykis apibūdina: bandos reprodukcijos efektyvumą, šėrimo priesvorius bei auginimo nuostolius. Kiaules auginančios bendrovės dirbo pelningai 3 iš 4 pastarųjų metų. Nemažėjantis auginamų kiaulių skaičius, supirkimo kainų stabilumas bei gamybos pelningumas - tyrimo rezultatai, rodantys, kad kiaulių auginimo verslas yra konkurencingas.
Raktažodžiai: kiaulininkystė, konkurencingumas, statinis, dinaminis, subalansuotas konkurencingumas
Albertas Gapšys, Vida Mieliauskaitė. Kiaulininkystės efektyvumo veiksniai ir jų įtaka konkurencingumui // ŽEMĖS ŪKIO MOKSLAI. 2006. Nr. 1 (priedas). P. 100-107. ISSN 1392-0200. (EBSCO, CAB Abstracts).
