Smulkūs ūkiai permainų neišvengs

Lietuvos žemės ūkyje vyrauja smulkūs - iki 10 ha ūkiai. Ūkių veiklos analizė rodo, kad atskirų regionų smulkiems ūkiams iš tradicinės veiklos gaunamų pajamų ūkiams plėsti neužtenka. Lėšų trūksta net būtiniausiems šeimos narių poreikiams tenkinti bei jų socialinio saugumui užtikrinti. Didėjant konkurencijai rinkoje, nemažai smulkių ūkių, kurie sudaro beveik pusę šalies registre įregistruotų ūkių, gali bankrotuoti. Smulkių gamintojų problemos dar labiau paaštrės 2004 m. gegužės 1 d., Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą (ES). Tapus šios bendrijos nariais, smulkiems ūkiams gerinti konkurencingumą reikės dar aktyviau. ES šalių duomenys rodo, kad bendrijoje, vykstant ūkių stambėjimo procesui, jų skaičius mažėja. Taigi ES siekiama suformuoti racionalų ūkio dydį, kuriame būtų efektyviai panaudojami materialiniai, techniniai bei darbo ištekliai ir apsirūpinama pajamomis. Lietuva, pasinaudodama šalies ir ES finansiniais ištekliais, taip pat siekia restruktūrizavimo procesą paspartinti.

Smulkių ūkių daugiausia

Ūkio dydį lemia kiekvienos šalies ekonominės, gamtinės bei istorinės sąlygos. Smulkų ūkį galima apibrėžti pagal turimą žemės plotą, dirbančiųjų skaičių arba gamybos rezultatą. ES šalyse ūkiai skirstomi į klases pagal Europos dydžio vienetus - EDV (1 EDV - 1200 eurų, tai pagamintos produkcijos vertė, atėmus kintamuosius kaštus). Lietuvoje, pagal EDV gamybos rezultatus, iki 11 ha ūkiai priskiriami pačiai žemiausiai klasei - iki 2 EDV. Tai būtų smulkūs ūkiai. Lietuvos Statistikos departamento (SD) duomenimis, įregistruotų ūkininkų vidutinis ūkio dydis yra 15,2 ha. Tačiau pagal ūkių ekonominį (EDV) dydį bei vidutinių ūkių dydį, smulkiu ūkiu šalyje laikomas iki 10 ha ūkis. Smulkūs ūkiai išskiriami dar į dvi kategorijas: ūkius, kurių pagrindinės pajamos yra iš žemės ūkio veiklos (žemės ūkio produktų gamybos ir jų pirminio apdorojimo bei perdirbimo) ir ūkius, kuriuose žemės ūkio produkcija yra pragyvenimo šaltinis, kai nėra realių galimybių gauti papildomų pajamų iš kitų kaimo verslų. Antrajai kategorijai taip pat priskiriami smulkūs ūkiai, kurių savininkai pagrindines pajamas gauna dirbdami samdomą darbą. Šiai ūkių kategorijai reikėtų priskirti nespecializuotus iki 3 ha sodybinius ūkius. Tokie ūkiai dar vadinami socialiniais ūkiais.

Per pastarąjį dešimtmetį žemės ūkio įmonių struktūra Lietuvoje pagal nuosavybės formas kito nuolat. Tai buvo susiję su žemės ūkio įmonių turto privatizavimu bei žemės reforma. Šiuo metu yra susiformavę šios pagrindinės organizacinių struktūrų formos: ūkininkų ūkiai, žemės ūkio bendrovės (ŽŪB), kitos žemės ūkio veikla užsiimančios įmonės, valstybinių mokslo bei mokymo įstaigų ūkiai, gyventojų sodybiniai ūkiai. Lietuvoje kol kas nėra tikslios žemės ūkio subjektų apskaitos. Apie jų skaičių sprendžiama iš atskirų juos apibūdinančių dydžio parametrų, pavyzdžiui, bendrosios žemės ūkio produkcijos, žemės ūkio paskirties žemės savininkų ir naudotojų, kt.

1 lentelė. Bendrosios žemės ūkio produkcijos vertė ir struktūra pagal ūkių kategorijas 1997-2002 m.

Šaltinis: Lietuvos žemės ūkis 2002. - V.: Statistikos departamentas prie LRV, 2003.

Smulkūs ūkiai, iki 10 ha, šalyje užima 893,3 tūkst. ha (35 proc.) dirbamos žemės ir pagamina apie 30 proc. bendrosios žemės ūkio produkcijos nuo visos gamybos apimties. Tenka pažymėti, kad smulkūs ūkiai žemę naudoja gana intensyviai. Daugiausiai bendrosios žemės ūkio produkcijos vertės, apskaičiuotos žemės ūkio naudmenų (ŽŪN) hektarui, pagamina 10-20 ir 20-50 ha ūkiai, mažiausiai - didesni negu 50 ha. Smulkiuose, nuo 3,1 iki 10 ha, ūkiuose bendrosios žemės ūkio produkcijos ŽŪN viename hektare pagaminama daugiau negu 50 ha ir didesniuose ūkiuose. Smulkių ūkių bendrojoje žemės ūkio produkcijoje didesnę dalį sudaro brangesni rinkoje produktai - pienas, daržovės ir bulvės bei kt. Lietuvos žemės ūkyje smulkus ūkis nėra nykstantis ir išlieka svarbus žemės ūkio produkcijos gamyboje.

Smulkūs nespecializuoti, iki 3 ha ūkiai, gamina žemės ūkio produkciją savo šeimos narių poreikiams ir tik labai nedidelę jų dalį parduoda. Šių ūkių tikslas nėra prekinė produkcija. Didesni ūkiai, nuo 3,1 iki 10 ha, atsižvelgus į jų gamybos specializaciją ir suteikus atitinkamą paramą, turi didesnes galimybes prekinę produkciją rinkai gaminti. Statistikos departamento duomenimis, ūkių skaičius šalyje yra 278,4 tūkst. Vidutinis ūkio dydis - 9,1 ha. (2 lentelė).

2 lentelė. Ūkių pasiskirstymas pagal dydį ir naudojamos žemės plotą 2003 m.

Šaltinis: Statistikos departamentas prie LRV. (Žemės ūkio surašymo išankstiniai duomenys 2003).

Taigi didelis ūkių skaičius tebėra 3-10 ha ūkių grupėje. Šie ūkiai sudaro 46 proc. visų ūkių. Stambių, 100 ir daugiau ha žemės valdančių ūkių yra nedaug - bemaž 1 proc., tačiau bendrame žemės ūkio naudmenų plote jų žemė užima beveik 26 proc. Šalies ūkius suskirsčius į tris grupes pagal turimą žemės plotą, t.y. smulkius - iki 10 ha, vidutinius - nuo10 iki 50 ha ir stambius - 50 ha ir daugiau hektarų, jų dirbamos žemės dalis pasiskirsto beveik tolygiai - 35 proc., 31,1 proc. ir 33,9 proc., palyginti su ES - 15 šalių ūkiais, atitinkamai - 16, 32,2 ir 51,8 proc. Lietuvoje smulkūs ūkiai žemės ūkio produkciją gamina dvigubai didesniame žemės ūkio naudmenų plote, negu ES šalių smulkūs ūkiai. Analizuojant ūkių dydžio pokyčius matyti, kad Lietuvoje daugėja ūkių, turinčių 10 ir daugiau ha, tačiau ūkių nuo 3,1 iki 10 ha išlieka gana daug - 128 tūkst. (Remiantis LAEI atliktos seniūnijų apklausos duomenimis, 1999 m. šios grupės ūkių buvo 128,9 tūkst.).

Specializacija stringa

Lietuvoje ūkininkų ūkiai dar mažai specializuoti. Pagal ES valstybėse-narėse taikomus ūkių specializacijos tipus, šalyje daugiausia yra mišrios gamybos su vyraujančia galvijininkyste (52,4 proc.) ir augalininkyste (16,4 proc.) ūkių. Siauros specializacijos ūkiai kuriasi lėtai, pastaruoju metu jų daugiau tik pieno gamyboje, sodininkystėje ir daržininkystėje.

Prie smulkių ūkių priskirtini ir sodybiniai ūkiai. Jų 2002 m. pradžioje priskaičiuota daugiau kaip 243,6 tūkst. Nuo 1995 m. sodybinių ūkių skaičius kasmet vidutiniškai sumažėja apie 20,6 tūkst. Spartų mažėjimą lemia jų prijungimas prie ūkininkų ūkių ir ypač - kaimo gyventojų senėjimas. Vidutinis sodybinio ūkio dydis yra 2,2 ha. Dauguma sodybinių ūkių pagal savo paskirtį yra ne komercinio, bet socialinio pobūdžio. Tokie ūkiai tenkina šeimos mitybos poreikius. Sodybinius ūkius turi ne tik pajamų iš kitų šaltinių neturinčios šeimos, bet ir pensininkai, kaimo inteligentija, kiti samdomo darbo vietas verslo struktūrose bei biudžetinėse įstaigose turintys asmenys, netgi kitų veiklos sferų verslininkai.

Nors gamybos apimtys kiekviename iš sodybinių ūkių yra mažos, dėl šių ūkių gausos jų indėlis į žemės ūkio produktų gamybos bendrąsias apimtis vis dar yra ryškus. Šie ūkiai turi įtakos daržovių, bulvių, vaisių, uogų ir pieno rinkoms. Kylant šalies ekonomikai, didėjant darbo jėgos paklausai ne žemės ūkio srityje, smulkių sodybinių ūkių turėtų mažėti. Tada būtų sudarytos palankesnės sąlygos dalį jų žemės perimti tiems ūkiams, kuriems žemės ūkis yra pagrindinis verslas, duodantis daugiau nei pusę visų pajamų.

Veiklos kaime stabdys - ir amžius

Kaime dominuoja vyresnio amžiaus žmonės. Pagal registracijos duomenis, daugiau kaip 60 proc. ūkininkų yra 60 m. ir vyresni. Tik 8 proc. ūkininkų yra iki 40 m. amžiaus. Jauni žmonės nerodo didelės iniciatyvos ūkininkauti.

3 lentelė.Ūkininkų ūkių struktūra pagal ūkio dydį ir ūkio šeimininko amžių, proc.

Šaltinis: Ūkininkų ūkių veiklos rodikliai 1997. - V.: Statistikos departamentas prie LRV, 1998.

Ūkininkaujančiųjų senyvas amžius turi neigiamos įtakos iniciatyvumui ir pasirengimui dirbti didėjančios ES konkurencijos sąlygomis. Tai patvirtina ir žemės ūkio respondentinių įmonių duomenys, kuriais remiantis apskaičiuota, kad pensinio amžiaus ūkininkaujantieji iš žemės ūkio naudmenų hektaro pelno gauna 20-22 proc. mažiau, negu 35-45 m. amžiaus ūkių šeimininkai. Dauguma smulkių ūkių šeimininkų, gaudami pensijas ir pajamas (nors ir nedidelės) iš ūkio, nejaučia socialinės grėsmės ir neturi poreikio didinti gamybos apimčių bei restruktūrizuoti ūkio.

Pajamos - minimalios

Nauji rinkos santykiai turi įtakos atskirų ūkių plėtrai, ūkio narių užimtumui ir pajamoms. Remiantis ūkių ekonominės veiklos analize pagal ūkio dydį ir dirbamos žemės našumą matyti, kad smulkių ūkių ekonominė bei socialinė padėtis negerėja.

Ūkinės veiklos palyginamoji efektyvumo analizė, atlikta remiantis žemės ūkio respondentinių įmonių duomenimis, rodo, kad visų ūkių grupių, pagal dydį hektarais, 1998-2002 m. pelnas 1 ha ŽŪN mažėjo, tačiau smulkių ūkių grupėje šie pokyčiai buvo didžiausi - 1,8 karto (4 lentelė). Subsidijų dalis smulkių ūkių pelne buvo mažiausia. Ūkių pelno neigiamiems pokyčiams turėjo įtakos mažėjančios žemės ūkio produkcijos rinkos kainos.

4 lentelė. Ūkinės veiklos pelno ir subsidijų palyginimas įvairaus dydžio ūkiuose 1998-2002 m.

¹) Visą darbo dieną dirbusių darbuotojų skaičius. Ne visą darbo dieną dirbusių darbuotojų skaičius perskaičiuotas į dirbusių visą darbo dieną.

Šaltinis: Žemės ūkio respondentinių įmonių duomenys 1998, 2002.

Bendrųjų ūkio pajamų analizė rodo, kad didelę dalį smulkių ūkių pajamose (32-35 proc.) sudaro pensijos, atlyginimai ir kitos socialinės išmokos, tačiau didėjant ūkiams jų reikšmė mažės.

Žemės ūkis yra remiamas per žemės ūkio produkcijos kainas ir tiesiogines išmokas. Tačiau kaip rodo ūkių veiklos analizė, subsidijų dydis priklausė nuo dirbamos žemės ploto arba gaminamos produkcijos kiekio. Todėl mokamos subsidijos dar labiau padidino diferenciaciją tarp smulkių ir stambių ūkių, taip pat tarp ūkininkaujančiųjų mažo našumo ir derlingose žemėse.

Darbingo amžiaus žmonių skaičius smulkiuose ūkiuose yra didelis, apklausos duomenimis, nuo 2 iki 4. Remiantis darbo sąnaudų normatyvais atskiriems žemės ūkio darbams atlikti, smulkiuose mišrios gamybos iki 3 ha ūkiuose vidutiniškai per metus turėtų būti dirbama 500-600 val., arba 0,3 pilnai užimto dirbančiojo, didesniuose, 3,1-10 ha ūkiuose atitinkamai - 0,7 - 0,9. Todėl siekiantys didesnių pajamų, turės tradicinę žemės ūkio veiklą derinti su alternatyvia veikla arba samdomu darbu.

Tyrimai rodo, kad norminis darbo laikas visų dirbančių ūkio narių geriau panaudojamas ūkiuose, kuriuose veikla įvairinama, t.y. darbą tradiciniame žemės ūkyje, derina su darbu kitose kaimo veiklose, plėtoja perspektyvias netradicines žemės ūkio veiklas. Tokio ūkio savininkas išdirba 89 proc., sutuoktinis - 82 proc., kiti nariai - 46 proc. metinės darbo laiko normos (2030 val.). Narių užimtumas ir pajamos smulkiuose ūkiuose dar didesni, kai vienas ar daugiau ūkio narių turi nuolatinį samdomą darbą.

Paramos kryptys

LAEI atlikto tyrimo duomenimis, ūkių grupėje iki 5 ha yra net apie 60 proc. ūkių, kurių nariai dirba samdomą darbą. Šiuose ūkiuose samdomo darbo pajamos sudaro apie 59 proc. visų ūkio gaunamų pajamų. Ūkiui mažėjant, pajamų, gaunamų iš žemės ūkio veiklos dalis irgi mažėja. Samdomas darbas gerina ūkininko ūkio narių užimtumą ir garantuoja pastovias pinigines pajamas. Žemės ūkio konkurencingumo didinimas, rengiantis ES narystei, yra viena aktualiausių problemų. Šiam procesui paspartinti, t. y. ūkiams modernizuoti ir restruktūrizuoti bei gyventojų pajamoms palaikyti, - būtinos lėšos. Lietuvos Vyriausybė vykdydama 1997-2000 m. programą patvirtino Kaimo rėmimo fondo lėšų naudojimo kryptis: žemės ūkio rinkos ekonominio reguliavimo ir ūkininkų bei žemės ūkio įmonių pajamų palaikymo priemonėms įgyvendinti; tikslinėms investicijų programoms finansuoti; žemės ūkio mokslui, konsultavimui ir mokymui, informacinei sistemai, Žemės ūkio paskolų garantijų fondui. Lėšos Nacionalinei žemės ūkio programai vykdyti sudarė apie 6 proc. valstybės biudžeto lėšų: 1997 m. - 371,1, 1998 m. - 372,5, 1999 m. - 322,8 mln. Lt. 2001 m. pagrindiniu nacionalinės paramos šaltiniu tapo Specialioji kaimo rėmimo programa (SKRP), kuri pakeitė ketverius metus veikusį Kaimo rėmimo fondą. 2002 m. šiai paramai skirta 304,5 mln. Lt, arba 12,2 mln. Lt daugiau nei 2001 m, o 2003 m. 264,2 mln. Lt.

Derinant valstybės paramos principus prie ES standartų, viena iš pagrindinių pajamų palaikymo formų tampa tiesioginės išmokos žemės ūkio produkcijos gamintojams. Tiesioginės išmokos skiriamos už javų, rapsų, linų pasėlius, modernizuotuose žieminiuose šiltnamiuose auginamus augalus, intensyviai prižiūrimus verslinius sodus ir uogynus, karves žindenes. Derinant žemdirbiams teikiamą paramą prie ES, pradėtos mokėti išmokos už paskerstus galvijus ir ėriavedes. Žemės ūkio rinkai reguliuoti ir gamintojų pajamoms palaikyti 2002 m. buvo skirta 198,3 mln. Lt, o 2003 m. 201,2 mln. Lt. Dalis lėšų buvo skiriama investicinei paramai, kooperacijos plėtrai skatinti, ekologiniam žemės ūkiui ir bitininkystei remti, paskolų palūkanoms bei nelaimių nuostoliams iš dalies padengti.

Per paskutinįjį dešimtmetį nuolat keitėsi tiesioginės ir netiesioginės valstybės paramos žemės ūkiui kryptys, formos ir mastai. Iki 1997 metų kainų subsidijos buvo pagrindinė rinkos reguliavimo ir žemdirbių pajamų palaikymo priemonė, kuri smulkiam žemės ūkio produkcijos gamintojui buvo mažai efektyvi. Valstybės investicinė parama buvo orientuota infrastruktūrai, techniniam ir intelektualiniam potencialui plėtoti. Investicijos į naują techniką ir technologijas buvo vykdomos per tikslines investicijų programas. Iš KRF (dabar SKRP) buvo kompensuojama 25-50 projekto įgyvendinimo išlaidų, kita dalis finansuojama nuosavomis ar skolintomis lėšomis. Todėl šia parama galėjo pasinaudoti tik stambūs, pelningai ūkininkaujantys ūkiai. Smulkūs, iki 10 ha, ūkiai pasinaudoti valstybės teikiama investicine parama turėjo mažesnes galimybes ir tai iš dalies lėmė lėtą šios grupės ūkių stambėjimo procesą.

Valstybės teikiamos investicinės paramos 10-50 ha ūkininkų ūkiams analizė rodo, kad didesnis dėmesys ūkiams stiprinti buvo skiriamas 1998-1999 m., nes šiais metais investicijos į ūkius sudarė vidutiniškai 90 proc. visų investicinių lėšų per analizuojamą 1998-2001 m. laikotarpį, tačiau investicinė parama per 1998-2001 m. buvo menka ir nesudarė reikiamų sąlygų ūkių ekonominiam pajėgumui stiprinti.

Subsidijos gamybai 1998-1999 m. daugiausiai buvo nukreiptos pieno ūkiui remti, vėliau - dyzeliniams degalams kompensuoti.

Specialioji paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai programa (SAPARD) numato lėšų kryptis, kurios yra prieinamos ir smulkiems ūkiams. Paramos kryptis „Ekonominės veiklos plėtra ir alternatyvių pajamų skatinimas“ remia netradicinių žemės ūkio produktų gamybą, kaimo turizmo ir poilsio paslaugų plėtrą bei kitą kaimo vietovėse veiklą, kuri didina pajamų augimą.

Tačiau tenka pažymėti, kad įsisavinant SAPARD paramą išryškėjo žemės ūkio subjektų nepajėgumas finansuoti investicinius projektus. Ūkių finansinis potencialas yra labai menkas, todėl ir ateityje dėl šios priežasties smulkiems ūkiams bus sunku įsisavinti Lietuvai skiriamas ES struktūrinių fondų lėšas.

ES Bendroji žemės ūkio politikoje 2004-2006 m. numatoma Struktūrinė (investicinė) parama žemės ūkiui ir kaimo plėtrai pagal priemones sudarytų 466,2 mln. Lt, lėšos Kaimo plėtrai - 1655,3 mln. Lt ir tiesioginės išmokos - 1910,5 mln. Lt. Pagrindinės kryptys, kurių finansinė parama skirta ūkių ekonomikai stiprinti būtų investicijos į žemės ūkio valdas, jauniems ūkininkams įsikurti, alternatyviai veiklai bei amatams, paramai pusiau natūriniams ūkiams, patirties įsigijimui ir mokymui, techninei paramai. Ūkininkaujantiems mažiau palankiose žemės ūkiui vietovėse taip pat numatoma teikti nemažą paramą. ES atsižvelgdama į tai, kad šalyse kandidatėse didelę dalį sudaro smulkūs ūkiai, kuriems ypač sunku tapti rinkos dalyviais, numatė paramą pajamoms palaikyti atsisakiusiems prekinės gamybos ir smulkiems ūkiams, norintiems tapti konkurencingu ūkiu.

Dalis paramos priemonių yra skirtos tam, kad paskatintų smulkų gamintoją atsisakyti neefektyvios žemės ūkio veiklos. Šalyje daugiau vyresnio amžiaus ūkininkų. Jiems sunkiau prisitaikyti prie rinkos ekonomikos sąlygų. Tam yra numatyta ankstyvo ūkininkų pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos priemonė. Šia priemone siekiama gerinti ūkių ir ūkininkų amžiaus struktūrą, sudaryti palankias sąlygas pakeisti žemės paskirtį, kai ūkininkavimas joje neužtikrina ekonominio gyvybingumo. Ūkininkams, anksčiau pasitraukiantiems iš prekinės žemės ūkio veiklos bus mokamos kompensacinės išmokos, kurias sudarys tam tikro dydžio pensinė išmoka ir išmoka už perduotą kitam asmeniui žemę. Smulkaus pieno ūkio pensinio amžiaus sulaukusiems savininkams kompensacinė išmoka bus siejama su gautu pelnu iš pieno gamybos. Šios priemonės dalyviais galės būti vyrai nuo 55 iki 62,5 metų ir moterys nuo 55 iki 60 metų amžiaus, kurie ne mažiau kaip 10 m. užsiėmė žemės ūkio veikla.

Ūkiai, turintys menkos vertės žemę, galės pasinaudoti priemone, kuri numato paramą už žemės ūkio paskirties žemės apželdinimą mišku. Ši priemonė būtų kaip alternatyva žemės panaudojimui gaminti žemės ūkio produkciją ir sumažintų kaimo žmogaus priklausomybę nuo žemės ūkio veiklos. Ateityje, tai būtų papildomų pajamų šaltinis. Visoms šioms priemonėms įgyvendinti numatomos ES ir nacionalinės lėšos (5 lentelė).

5 lentelė. ES ir Lietuvos numatomos lėšos pagrindinių priemonių, skirtų ūkių ekonomikai stiprinti bei restruktūrizavimui paspartinti 2004-2006 m., mln. Lt

Šaltinis:

* - BPD kaimo plėtros ir žuvininkystės priemonėms numatomos lėšos 2004-2006 m. - ŽŪM duomenys.
** - Kaimo plėtros planas 2004?2006 (projektas). - http:// www.finmin.lt/ 2003.
*** - daroma prielaida, kad tiesioginės išmokos 2004 metais sudarys 55 proc. ES TI lygio.

Parama jauniems ūkininkams įsikurti bus skiriama tik tiems ūkininkams, kurie valdo ne mažiau kaip 15 ha žemės, todėl finansine parama pagal šią priemonę smulkūs ūkiai, išskyrus netradicinės veiklos ūkius, pasinaudoti negalės. Investicijų į žemės ūkio valdas parama pasinaudoti smulkiems ūkiams taip pat bus sunkumų, nes investuojant pagal šią kryptį, ūkiui reikės turėti dalį privačių (nuosavų) lėšų, ribotos galimybės dėl užstato trukdo naudotis bankų paslaugomis.

Kadangi pajamos iš žemės ūkio yra nepastovios, dalis ūkininkų plėtodami alternatyvią veiklą, tikisi padidinti ūkio pajamas. Ūkininkų ūkių apklausos duomenys rodo, kad truputį didesnės pajamos tų ūkių, kurių vienas ar daugiau narių be žemės ūkio užsiima ir alternatyvia veikla.

Alternatyvi veikla mažina pajamų skirtumą tarp smulkių ūkių, ūkininkaujančių palankiose ir mažiau palankiose žemės ūkiui vietovėse. Jeigu smulkių ūkių, įsikūrusių palankiose ūkininkauti vietovėse ir besiverčiančių tik žemės ūkio veikla pajamos yra 50 proc. didesnės, lyginant su pajamomis ūkio, esančio mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse, tai šis skirtumas plėtojant alternatyvią veiklą sumažėja ir sudaro 2,5 proc. Smulkių ūkių, įsikūrusių palankiose ūkininkauti vietovėse ir plėtojančių alternatyvią veiklą, pajamos iš 1 ha ŽŪN yra 16 proc. didesnės už pajamas ūkių, besiverčiančių tik žemės ūkio veikla. Ūkininkams, kurie ūkininkauja mažiau palankiose vietovėse, alternatyvi veikla turi dar didesnę reikšmę, nes šių ūkių pajamos atitinkamai didesnės 70 proc. Ūkiui stambėjant, alternatyvios veiklos pajamų dalis bendrose ūkio pajamose mažėja ? smulkiuose ūkiuose jų dalis sudaro apie 42 proc., o didesniuose nei 40 ha ūkiuose - 23 proc.

Alternatyvios ir žemės ūkio veiklos derinimas smulkiame ūkyje padeda siekti pagrindinio tikslo - gerinti ūkio narių užimtumą, kelti gyvenimo lygį ir kokybę, o taip pat mažinti priklausomybę nuo neefektyvios žemės ūkio veiklos.

Perspektyvos

Lietuvai tapus ES nare, ūkiams lengviausia bus pasinaudoti tiesioginėmis išmokomis. Nustatant tiesioginių išmokų dydį, remtasi supaprastinta tiesioginių išmokų schema (išmokos sudarys 55 proc. ES tiesioginių išmokų lygio). Mažiau palankiose žemės ūkiui vietovėse ūkininkaujantiems numatoma mokėti papildomai dar po 258 Lt ŽŪN hektarui (negalutiniais duomenimis). Šia kompensacine išmoka siekiama mažinti žemės ūkio pajamų skirtumus ir išsaugoti gyvybingas kaimo bendruomenes.

Lietuva derasi dėl papildomos priemonės - paramos pusiau natūriniams ūkiams, kurie yra smulkūs, tačiau dalį ūkyje pagamintos produkcijos parduoda rinkoje. Gavę paramą, tokie ūkiai galėtų tapti konkurencingesniais prekiniais ūkiais. Nedideli ūkiai, įrodę savo veiklos gyvybingumą, penketą metų gaus po 3500 Lt.

Dėka tiesioginių išmokų ir kompensacinės paramos mišrios gamybos smulkūs ūkiai, kurie sudaro apie 70 proc. visų smulkių ūkių, gaus gerokai didesnes pajamas. Dėl prognozuojamo kainų pokyčio (žemės ūkio produkcijos ir materialinių bei darbo išteklių), mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse įsikūrusių smulkių mišrios gamybos ūkių bendrosios žemės ūkio produkcijos vertė 2004 m. palyginti su 2002 m. padidėtų 15 proc., o ūkininkaujančių vidutinėmis šalies sąlygomis - atitinkamai 18 proc. Ūkių pelnas su tiesioginėmis išmokomis ir kompensacine parama ūkininkaujančių mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse būtų didesnis 4 kartus, kitose vietovėse - 2 kartus. Apie pusę gaunamų piniginių pajamų sudarytų tiesioginės išmokos.
Smulkūs, mišrios gamybos iki 5 ha, ūkiai ir su tiesioginių išmokų bei kita kompensacine parama gautų nedidelę pelno dalį, kuri būtų naudojama tik socialiniams poreikiams.

Ypač nepalanki situacija ūkininkaujančių mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse. Siekiant efektyviau panaudoti paramos lėšas ūkių ekonomikai stiprinti ir jų narių socialiniams poreikiams tenkinti, būtina atsižvelgti į atskirų regionų specifiką. Mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse netikslinga investuoti į nuostolingą gamybą. Šiame regione turėtų būti skatinama tokia gamyba, kuri mažiausiai priklausoma nuo žemės kokybės, investicijų poreikio pastatams bei technikai įsigyti ar atnaujinti. Smulkiuose ūkiuose, įvertinus rinkos poreikius, perspektyvu užsiimti daugiau rankų darbo reikalaujančia veikla: auginti sunkiuosius kalakutus, triušius, kailinius žvėrelius, vaistinius bei prieskoninius augalus, uogas, miškingose vietovėse - elnius. Vaizdingose kraštovaizdžio vietovėse, netradicinę veiklą naudinga derinti su turizmo verslu. Tokiuose ūkiuose gerėja ūkio narių užimtumas; darbo sąnaudos hektarui, auginant netradicinius augalus, padidėja nuo 614 iki 2300 valandų, iš jų - apie 90 proc. tenka rankų darbams. Netradicinės veiklos ūkiuose didėja užimtumas, o grynojo pelno 1 ha ŽŪN (atskaičius įdėto darbo vertę), ūkininkaujant skirtingo našumo žemėse, galima gauti nuo 3 iki 10 kartų daugiau, negu mišrios gamybos ūkiuose.

Ryškiausi ūkių struktūriniai pokyčiai turėtų vykti smulkių, pieną gaminančių, ūkių grupėje: mažės ūkių, laikančių 1?4 karves ir didės ūkių skaičius, laikančių 5-10 karvių. Ūkiai, gaudami paramą, turės galimybę įsigyti būtiniausią šaldymo ir melžimo įrangą, pagerinti pieno kokybę ir plėtoti prekinį ūkį. Smulkius senyvo amžiaus pieno gamintojus, laikančius iki 4 karvių, atsisakyti prekinio pieno gamybos turėtų paskatinti ankstyvo ūkininkų pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos priemonė. Ja galėtų pasinaudoti apie 50 tūkst. žemdirbių.

Reikėtų paminėti ES narystės ne tiesioginę įtaką Lietuvos smulkių ūkių struktūriniams pokyčiams: muitų ir kvotų prekyboje su ES šalimis panaikinimas, laisvas kapitalo judėjimas, aplinkosauginių normų, produktų kokybės standartų įgyvendinimas.

Panaikinus muito mokesčius ir kvotas prekyboje su ES šalimis, galimybės parduoti Lietuvoje pagamintus žemės ūko ir maisto produktus pagerės. Tai turėtų skatinti gamybos apimtims plėsti. Tačiau žemės ūkio produktams konkurencija vidaus ir užsienio rinkose didės, o smulkiam pavieniam gamintojui bus sunku atitikti kokybės, maisto saugos ir kitus standartus, taikomus vieningoje ES rinkoje. Dalis smulkių gamintojų bus nepajėgūs konkuruoti bendrojoje rinkoje ir nedalyvaus prekinės produkcijos gamyboje, todėl smulkių prekinių ūkių skaičius mažės.

Užbaigus žemės reformą, įsigalėjus žemės rinkai (atsižvelgiant ir į septynerių metų pereinamąjį laikotarpį žemės ūkio paskirties žemei užsieniečiams įsigyti) bei sumažėjus dideliam žemės kainos skirtumui (Lietuvoje žemės ūkio paskirties žemė 20?50 kartų pigesnė negu ES šalyse narėse), palyginti su kitomis ES šalimis, įsivyraus palankesnės sąlygos perpirkti gamintojų teises iš neefektyvių ūkių. Tai paskatins ūkių konsolidaciją ir sudarys palankesnes sąlygas ūkiams stambėti.

Aplinkosauginių normų įgyvendinimas didesnės reikšmės ūkių struktūriniams pokyčiams neturės, tačiau kokybės, maisto saugos ir kitų standartų taikymas darys ne vienareikšmę įtaką: ūkiai, neįgyvendinę šių reikalavimų, negalės gaminti prekinės produkcijos, todėl bus priversti atsisakyti žemės ūkio veiklos, antra vertus, įvairių kooperatyvų kūrimasis, daliai smulkių ūkių sudarys palankesnes sąlygas išsilaikyti rinkoje ir stabdys jų restruktūrizacijos procesą.

Remiantis atliktu smulkių ūkių ekonominiu, socialiniu, regioniniu bei demografiniu vertinimu ir numatomais pokyčiais, Lietuvai tapus ES nare, prognozuojama, kad ryškūs pokyčiai turėtų vykti iki 3 ha ūkių grupėje. Dalis jų, dėl didėjančių produkcijos kokybės reikalavimų ir nesugebėjimo prisitaikyti prie rinkos poreikių, turės atsisakyti prekinės gamybos, kiti dalyvaus ankstyvo išėjimo į pensiją paramos schemoje, dalis smulkių ūkių, turinčių kitus pajamų šaltinius, gamins tik savo šeimos poreikiams.

3-10 ha ūkių grupėje bendras jų skaičius taip pat mažės, tačiau vyks pokyčiai grupės viduje: daugės didesnių ūkių. Struktūriniai ūkių pokyčiai turės įtakos vidutiniam ūkio dydžiui. Darant prielaidą, kad bendras naudojamos žemės plotas šalyje nemažės, vidutinis ūkis, įgyvendinant ES ir šalies struktūrinę bei tiesioginių išmokų paramą, 2006 m. turėtų nuo 9,1 ha padidėti iki 11 ha.

Siekiant išlaikyti gyvybingas kaimo bendruomenes ir sumažinti užimtumą Lietuvos žemės ūkyje iki ES šalių lygio, dirbančiųjų skaičius turėtų sumažėti iki 2 kartų. Pagrindinis rezervas - laipsniškas smulkaus, iki 3 ha, ir pensinio amžiaus ūkių šeimininkų prekinės gamybos orientavimas į gamybą ūkio reikmėms. Dalinio užimtumo smulkių ūkių restruktūrizavimo tempus lems verslo infrastruktūros kūrimas kaimo vietovėse, įvairių kooperacijos formų plėtra, žemės rinkos įsigalėjimas. Integruojantis žemdirbiams į darbo rinką, reikės didesnių gebėjimų, kuriems ugdyti turėtų būti numatomos priemonės ir lėšos jiems konsultuoti bei šviesti, mokyti ir perkvalifikuoti.